Nieko
nestebino senais laikais,
Kai
miestai buvo paversti griuvėsiais,
Kai
pilys atitekdavo stipriesiems,
Kad
plaukdami laivais
Atrasdavo
salas,
Žemynus
pavadindavo vardais,
Kuriais
jiems vadas liepė.
Vis
žavimės ir tais,
Kurie
paguldė galvas
Dėl
valdovų užgaidų arba garbės, –
Nes
tokie buvo papročiai,
Iki
šiol neuždengti pelėsiais,
Kiekvienos
šalies piliečiai.
Nieko
nestebina ir žemės kloduose
Surandami
iš naujo radiniai,
Tarytum
esame šiandieną
Prie
tokių klodų,
Kaip
ištakų istorijos
Dar
kartą prisilietę…
Istorija
rašyta nuo seno laiškais,
Odes
pridėdavo,
Lyriniai
intarpais pagražindavo
Legendas
poetai;
O
mūsų metraščiai – interpretacija dienų,
Kuriais
vaikų vaikai domėsis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą