Gegutė Gogė

Kartą, nelabai ir seniai, gegutė nutarė pasižmonėti tolimuose kraštuose, kur jos net giminaičiai nesilankė. Pasitaisė plunksnas, suknelės uodegą ir išskrido į kalnus. Viršukalnėje lizde tupėjo erelis Mozis, perėjo sau vaikus ir nesuko galvos: išsiris, tada neš jiems, ką radęs slėnyje. Kraipė galvą ir Gogė pamanė, kad jis yra dvigalvis, valdo visą kalną ir visas apylinkes. „Padėsiu jam savo kiaušinius ir mano vaikai bus tokie, pranoks net jo gimines, turės savo herbą su dviem galvomis, bus kelių šalių valdovai’’.

Erelis Mozis net nenumanė, kad ne savo vaikus peri. Kai sucypsėjo ne ta kalba, apsidairė, bet negi dabar išmesi svetimšalį, tegu auga. Maitino, kaip ir savus, mokė amato, kaip nusipešti parneštą kitą paukštį, – tai kas, tokie gamtos dėsniai, kas stipresnis, tas ir laimi. „Laimėjusių niekas neteisia’’, – buvo girdėjęs posakį ir tuo šventai tikėjo.

Gogė plėtė savo valdas – dėjo į aplinkinius lizdus kiaušinius, o tokių buvo visas tuzinas. Kurie išsirito, jau buvo to lizdo paveldėtojai, reikalavo ir savo teisių, pasitaikydavo, kad išstumdavo savo netikrus brolius ir seseris, iškirsdavo akis, kai pritrūkdavo maisto. Niekas jiems neaiškino, kas yra blogis, kas gėris, – kam to reikia.

Visi užaugo nepažindami meilės, girdėjo Gogės „ kū kū’’ , bet nesuprato, kam skaičiuojami tie metai, kaip sukti savo lizdus, nes jie jau turėjo būstus. Tingėjo jų net valyti, kur tupėjo, ten ir darė. Neapsikentė kalno gyventojai ir paliko gimtąsias vietas, o kitus Gogės užaugę vaikai pradėjo kapoti ne juokais, nes virto panašūs į paukštvanagius, lesė kaišinius, plėšė, ką radę. „Geriau net tremtyje gyventi, negu šiame kalne’’, – šnabždėjosi ir skrido, kur akys matė.

Subrendo Gogės vaikai ir atėjo laikas patiems kiaušinius dėti: „ Yra lizdai, bus ir jiems namai, kad ir nešvarūs, nutupėti’’...Padėjo kiaušinius, bet nesiruošė perėti – kūkavo, šaukė, skelbė apie padėtus kiaušinius, bet niekas negirdėjo ar nenorėjo būti vergais – kartą pasimokęs į tą pačią upę nebrisi.

Atėjo ruduo, o naujos vados, kaip nebuvę, netgi savo kiaušinius, kurie nepasenę, sulesė.

Gogė sumanė steigti kolektyvinį ūkį, – reikia gi kažkuo užsiimti, kad giminės vardas neišnyktų, kitų kalnų paukščiai pirštais nebadytų.

Iš tolo šie pranešdavo apie nekviestus svečius ir būriu puldavo, gindavosi. Nepavyko kituose kalnuose apsigyventi.

Iš to kalno ūkio irgi jokios naudos nebuvo, nes visi žinojo ir aplenkdavo skrisdami.

Žemdirbyste nenorėjo gogiukai užsiimti, nes žemę knisti – sunku ir ilgai reikia laukti derliaus, o ir lesti grūdus nebuvo pratę.

Gogė buvo kažkada mačiusi, kad kėkštas giles, kankorėžius gliaudo ir sėja miškus. Liepė savo vaikams užsiimti miškininkyste. Pagal Gogės komandą „ kū’’ vis numesdavo po gilę, paskui išmoko ir patys kukuoti ir nebeklausė motinos. Apaugo kalnas mišku, bet tiek ir tebuvo naudos: paukščiai aplenkdavo, apdergtos vietos iš tolo dvokė.

Kaip buvo tuzinas lizdų, taip ir liko, nors sako, kad tas skaičius laimę neša.

Beliko Gogei didžiuotis svetimu herbu, – dvi galvos ne visada yra protas.

Ona Baliukienė