Labai aukštai

Dažnokai esame panašūs

Ir į kreivą medį,

Į skrendančius paukščius,

Į veidrodyje atvirkščią paveikslą,

Kuris nueinant ir išnyksta,

Nusigręžia nuo mūsų,

Palikdamas prisiminimus…

Niekada jau neištiesinsi,

Kas kreivai auga,

Nesulaikysi minties paukščio,

Skrendančio aukštai ,

Nesulipdysi dužusio paveikslo,

Kaip ir buvusio

Gražiausio laiko,

Mintimis tik suksi atgalios...

O gal ir per vėlai?

Dažnokai prieinu prie skardžio,

Pasižiūriu žemiau –

Ten atsispindi tokios erčios,

Turiu net užsimerkti,

Kad nepaslysčiau ir nenugarmėčiau,

O dangus – labai aukštai…