Išsvajotame rojuje

Sename miške –

Daugybė kreivų medžių,

Nugriuvusių šalia –

Kur kas daugiau, –

Patraukia akį senas,

Kuris dar stovi, šlama,

Šakas į dangų kelią,

Tiesus savo stotu,

Pilnas lizdų pavasariais…

Senam sode – senolės obelys,

Prie jų nauji skiepai,

Netgi nuvirtusios vis dera,

Tik obuoliai mažyčiai,

Bet ant jų daugiau...

O drevėse varnėnai, zylės perisi

Ir klega sodas,

Kaip gyvas orkestras

Netgi rudeniop…

Priėję stebimės,

Norime įminti jų istorijas,

Koks vėjas tada pūtė,

Kada gimė, augo,

Ko trūko miškui,

Mūsų sodui,

Kur auga rojaus obuoliai, –

Tada ir supranti,

Kad ir visi keliai į dangų

Eina tik per pragarą,

O rojaus norime visi dažnai

Ne tiktai sau, savo vaikams,

Bet netgi tau...