Rožių meilė

Kai nebelieka pievose gėlių,

Pradalgėse sudžiūsta nušienautos,

Tada atsigręžiu į darželius, –

Kai kur dar žydi kantriosios…

Pripranta jos ir prie šalnų,

Sniegu apklotos šildosi,

Pakyla po liūčių,

O vėjas nestipriu gūsiu

Veideliuose rasas nubraukia…

Rasa ant lapų – ne žiedai,

Nors spindi mėnesienoje ir saulėje,

Kiekvienas žiedas – meilei skinamas,

Padovanotas gerbiamas,

Bet visada nuvysta vazoje…

Kai pievose nelieka net ramunių,

Darželiuose žaliuoja rūtos,

Mėtos kvepia,

Netyčia nusišypso rožės,

Nors rasos jų galveles lenkia.

Padovanosiu rudenį tau rožių,

Jos dabar vienišos ir kenčia,

Nebekvepia nuskintos,

Tegu sudžiūsta knygoje suspaustos.