Tiktai
tada mes esame laisvi,
Kada
tikri savo jausmais ir siekiais,
O
pasiklydęs kelyje,
Sujaudintas
jautiesi, –
Niekaip
nepailsėsi
Atsisėdęs
ant akmens,
Apžergęs
arklį toli nenujosi,
Paukščiu
norėtum skristi,
Bet
sparnų visu plotu
Jau
neištiesi…
Ką
reiškė laisvė mamai, tėčiui,
Nors
pasakodavo mums,
Mažiems
vaikams,
Atrodė
pasaka ir pamiršau,
Dabar
prisipažinti gėda,
Nes
tuokart netikėjau,
Buvau
nepasėda...
Kai
saviems apie laimingą pabaigą seku,
O jie
praleidžia pro ausis,
Net
pradžios neišklausę, –
Savo
turi tiesą...
Laiminga
būčiau,
Jei
vaikaičiai rastų laimės,
Laisvės
dėsnį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą