Rudens sėja

Mūsų žemė – apvalus pyragas,

Kiek laušim, tiek dalinsimės,

Tegu jo teks visiems,

Kas sėjo, pjovė, kūlė,

Supylė į aruodus,

Paliksime saujelę ir pelėms...

Protingai padalinus

Lieka ir pavasariui, –

Joks grūdas neužauga

Ant pliko dirvono –

Išarta vaga seka varnėnas,

Jam reikia slieko,

O grūdas atitenka žemei,

Išdygsta užakėtas...

Šiuos darbus dirbau nuo mažens,

Todėl galiu dabar kalbėtis

Ir su žeme,

Su vyturiu,

Ir su tavim.