Miškai, miškeliai
Ant kalnelių Lietuvos
Kaip žolynėliai
Švyti saulėto dangaus
Ir debesų aukštybėje.
Susipina ir džiaugsmas,
Laimė, kad gyvename
Su savo tėviške
Skaidrių namų dar languose;
Lyg mažas riešutas
Mūsų visų likimas.
Ir kelia maldai medžiai
Galingas šakas,
O leidžiasi palenkiamas
Švelnus lazdynas,
Kad mes išliktume
Per lietų ir audras
Prie tų pačių langų,
Kur esame užgimę.
Už lango svyra jo šaka
Ir krinta riešutas,
Vėl auga atsparus lazdynas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą