Koksai nepaprastas augimas-Gal noras pamatyti saulę ,
Prakalbinti plačiomis šakomis
Ne visada svetingą dangų ,
O žemėj būti su mumis...
Po šaknimis didžiulės ertmės-
Nepavadinsi jų ir olomis ,
Nes niekas nekasė ir į šalis
Juodosios žemės nieks nežarstė ,
O nuo audros net pasislėpt gali.
Nežinomi keliai,tamsūs tarpekliai ,
Aukšti kalnai-vilioja paslaptis ,
Net kartais ir gyvybės ten gali netekti
Ir nežinia kodėl ...vis tiek eini.
O miškas dar kitaip pašaukia -
Svetingas šeimininkas kalbasi ,
Neklausia ,kas esi,iš kur...
Prie tokio medžio prisiglausi ,
Stovėdamas ir pats čia pasijusi
Gal beržu ar plačiu klevu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą