Vėlyvą rudenį
Kiekvienas žalias lopas
Tarp nurudavusių stiebų ,
Nukritusių ir be gyvybės lapų
Atrodo tarsi laimės žybsnis-
Mažytis džiaugsmas atvirų akių.
Netgi liemuo berželio balto
Vien prisilietus šaltas ir slidus ,
Todėl žiūriu į žalią kupstą meldo ,
Lyg vasaros spalvas geriu...
Toliau ir eiti niekur nebereikia ,
Paglosčiusi jo plaukus nustembu-
Jis primena,kad vasara-jaunystė
Dar kartą jau prabėgo ir negrįžta
Su tuo pačiu srauniuoju upeliu.
2008
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą