Ir mano kelias

Į ežero melsvas akis
Vingiuoja kelias-švytintis upelis
Ir pasakoja,kaip keliavo-
Per pievas ir kalvas
Dienų dienas,naktis ,
Kol prie savųjų vandenų
Daugiau patyręs atkeliavo ,-
Pasidalinti savo mintimis...
Jo kalbos paslaptis
Galingi medžiai saugo -
Juk nežinai,kokia kitų mintis...
Nevaikščiotuos keliuos
Tik dilgėlės gražiai užauga-
Nebepraeis,jeigu laike kas pasiklys ...

Tik pažiūrėk,kokia ramybė-

Net povandeninės srovės

Nedrumsčia žavesio gerų akių.

Žiūriu į vandenį-didžiausią

Žemės lobį ,

Žinau-gerumą ir draugystę

Saugoti turiu.