Žmogus – istorija gyva,
Enciklopedija – ne rašto knygoje,
Kai atgula jis po žeme,
Kiti palydi ir virpina po stygą…
Ko tik neišpeša iš praeities, –
Klaidų tenai daugybė,
Vienos, kad siekė tik garbės,
Posto, aukščiau už Dievo,
O kitos ir iš būtinybės,
Kad buvo baimė dėl vaikų,
Senų tėvų ir ašaras
Balta skepeta nutrynė...
Taip ir apglaistė protus praeitis,
Ir nebežino, kas ką gynė,
Baimė dėl ateities
Ir iki paskutinio žingsnio lydi:
Gal prisikels istorija,
Ateis kažkas ir prie duobės,
Išnarstys po kaulelį,
Ko dar neištyrė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą