Gyvybės medžiai

 

Žmogus ir medis –

Tos pačios šaknies,

Giliai į žemę įsirausę,

Jauno – oda švelni,

Senatvėje – gilesnės raukšlės,

Kaktą vagoja upė,

Patvinusi pavasariais…

Gal taip nuo rojaus obelies, –

Į žemę nusileidę,

Vėl kylame į aukštį,

Laimės vaikai,

Meilės vaikaičiai bėga iš paskos,

Mažieji tampa dideli,

Seni į žemę linkstame…

Žmogaus ir amžius

Prilygsta medžiams:

Vieniems skirta ilgiau,

Kitiems – trumpiau gyventi,

Einam ir sėjam grūdelius,

Iš jų išdygsta medžiai,

Iš jų gimtus namus

Šeimynai renčiame.