Ilgokai gyvenau,
Bet vis prie balto beržo
Jo šakas stebėjau,
O kada išsprogo,
Net nepamačiau, –
Galbūt ir jo gyvenimas,
Palydėtas vėjo,
Ruošėsi pavasariui ilgai…
Jo gyvenimas – ne mano,
Visi mes esam atskirai,
Mūsų vaikai –
Gražiausi pumpurai,
Pražysta ir sėklas pasėja,
Per žingsnį nuo mūsų,
O kitus – toli toli,
Už jūrų marių,
Kur nėra ir tiltų,
Tik dangaus keliai.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą