Kasmet jautriai jaučiu,
Kai polaidis ateina, –
Gimiau prie kūdros,
Per karo siaubą
Išlikusioje pirtyje,
Pradėjus vaikščioti skendau,
Per slenkstį vanduo,
Bėgo, aslą sėmė.
Paskui bėgiojau prie upelio,
O tiltas buvo žabarų,
Išplaudavo rąstus
Vanduo pavasariais pakilęs.
Gyvenau ir prie Anykštos,
Mačiau ledo lytis
Į Šventąją atbėgusias,
Čia ne tik braidžiau,
O tyrą vandenį į delnus
Sėmiau, gėriau.
Buvau ir prie Neries,
Į kurią Vilnia nuo kalno
Jos vanduo tekėjo.
Daug upių, ežerų lankiau, –
Visur vanduo,
Gyvastimi kvepėjo…
Pusę pasaulio apkeliavau,
Vandenynai, jūros
Į ausis šnabždėjo:
– Įsiklausyk, išgirsk,
Ką sako polaidžio vanduo
Iš Elmės, Elmiškių,
Rubikių ežerų,
Iš tėviškėlės…
O kur nuneš srovė,
Ten atsigaus pavasaris,
Purienom sužydėjęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą