Ilgesys

 

Neišmatuota praraja,

Giliausias sielos šulinys,

Tarpekliuose ir vėjo gausmas, –

To, ko ilgiesi,

Dažnai neprisišauksi…

Ilgiuosi vasaros trumpos,

Pavasario, ledus išvaikiusio,

Balti išlikę sniego kauburiai

Primena vienišę gulbę,

Plakančią sparnais

Ir kitus šaukiančią…

Po vasaros – ruduo,

Gulbės meta plunksnas,

O jų vaikai – pilki,

Dar nepažinę ilgesingo balso,

Baltų plunksnų…

Kasmet renku nuo ežero bangų,

Nešu namo,

Kad žiemą nors sušiltų,

Gilų ilgesį primintų

Plunksnos…

Aš – gulbė nebylė,

Iš ilgesio paklaikusi,

Mojuoju dviem sparnais

Nepamatuoto laiko.