Netiesa, kai sako,
Kad širdis nesensta,
Taip sunku prikelti
Mūsų bendrą jausmą, –
Nužydi žiedeliai,
Akys apsiblausi,
Net paukštelių giesmės
Daug prasčiau jau klausosi.
Kaip tu man šnabždėjai
Vieną žodį „myliu’’,
Iš toli girdėjau,
Sekiau švelnų skrydį,
Spurdėjo širdelė,
Tartum medus lydėsi…
Eitume žibučių
Ant aukštų kalvelių,
Siūbuotų lazdyno
Geltieji spurgeliai,
Kas pavasarėlį
Linksta šakos žalios…
Oi, aukštas kalnelis,
Neatgaunu kvapo,
Dusliai tvinksi, dunksi
Man ir tau širdelė,
Kaip reikės užkopti,
Pažiūrėt žibutei
Į melsvas akeles, –
Mūsų tik pušynas,
Žalias, visad žalias.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą