Dangus sukūrė žmogų,
Kad kurtų žemėje tik gėrį,
Jo priesaika ir kiekvienam:
Užtektų vietos paukščiui
Ir žvėriui miškuose,
Pasidalintume ir žuvimi,
Paliktume ir upei,
Kad nerštų kas pavasarį,
Nebūt pasaulyje alkanam…
Per jūras, vandenynus,
Žuvėdros skrenda sukt lizdų,
Kitoje žemės pusėje banginiai
Nerštavietes suranda
Ir vedasi, kiek paauginę,
Atgalios vaikus…
Kodėl pastoja kelią jiems žmogus?
Grūmoja nebe kuoka,
O ginklu kitokiu,
Po kurio žemė lieka dykuma,
Netinkama nė paukščiui, žvėriui,
Nė artimam?
Nejaugi jūs – toks silpnas,
Ko trūksta jums?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą