Girdėjau, kaip miške
Genelis stuobrį kala;
Jam – darbas, –
Vaikus penėti,
Lizdą rasti gerą...
O man – tik skambesys,
Muzikos prasmė, –
Taip gera,
Kada širdį gelia…
Regėjau, kaip miške
Genelis vaikus peni,
Jie krykščia maisto gavę,
Nėra nieko gražesnio
Už laimę prigimties,
Kai sotį mažas skelbia…
Prisiglaudžiau prie stuobrio,
Klausiausi, ką jis kalba,
Girdėjosi giesmė –
Visas miškas nuolatos čireno:
„Senas – reikalingas,
Visada bus geras.’’
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą