Skaitome knygas, domimės istorija, Onore de Balzak ir jo knygos – tikros istorijos ir „Tėvas Gorijo’’ niekur nedingo iš mūsų gyvenimo puslapių. Kiekviena tauta išgyveno ne vieną smūgį, kuris pakeitė ir paprastų žmonių likimus. Papasakosiu, ką žinau ne iš knygų.
Lietuvos žmonės kabinosi visa siela ir nagais į žemę, kai grėsė padalijimai ir svetimų kartuvės, jų vienvaldystė, kilo į kovą. Praeina kiek metų – vėl tas pats. Kūrėsi iš naujo mūsų valstybė ne kartą, o kiekvienas naujas kelias yra duobėtas. Tarpukariu dalijo žemes, – kam kliuvo, o kitiems ir neliko.
Jausdami, kad nėra kitos išeities, ėmė ginklą ir ėjo savanoriais ginti nuo susikūrusių Lenkijoje pulkų, kurie turėjo ir savo „kilnių’’ tikslų – atkurti Jogailos laikus. Kaip ten būtų buvę, bet buvo atplėšta didžioji teritorija su sostine Vilniumi. Žuvo ne vienas savanoris, o kai kurie grįžę gavo 10 ha taip sunkiai iškovotos žemės.
Reikėjo kurtis ant pliko dirvono, statytis trobą, įdirbti žemę, o vaikai dygo vienas po kito, kaip pupos – prašė duonos ir pieno...Motina – prie krosnies ir daržų, staklių ir ratelio, laukuose – su grėbliu, o tėvas – prie plūgo ir dalgės. Už ką nupirksi, jeigu neturi ką parduoti – vos šeimai užtenka.
Padėdavo visi giminės, kuo galėjo jaunoms šeimoms kurtis – bendruomene tebegyveno mūsų kaimo žmonės.
Vaikai augo, ankstyvoje paauglystėje turėjo susikurti gerovę. Kiek būtų talentingų žmonių, jeigu būtų galėję mokytis ir kurti. Vėl pokaris, svetimų primesta doktrina, jeigu kitaip mąstysi, būsi „liaudies priešas’’, supūsi kalėjime, žūsi miškuose ar kažkur Sibire - pasirinkimas labai mažas.
Jauni buvo paveikti propagandos ar iš baimės sutiko „ išvaduotojus’’, rašė poemas apie Staliną, kad apjuos raudonu žiedu visą žemę ir tada jau skaisčiai sužydės. Sužydėjo tik usnys pakelėse...Žemė – visų ir niekam nepriklausė.
Savanorių vaikai po daugel metų apsidžiaugė gavę tėvų žemę, paliko mieste šeimas ir puolė atsiimti dvigubinamus plotelius. Kiek pasėjo, tiek prikūlė, o pačiam ir nebeliko, – už viską atsilygino, ką samdė. Kaip sakoma: „ Ant pliko dirvono ir blusa padvesia’’…
Prarado sveikatą plušėdami pavieniui, nesigydė – nebuvo vis laiko...Palindo po velėna žmona, liko vyras vienas, kaip pirštas. O skolos už inventorių, statybas, bankas seka, kaip pasiutęs šuo, ir seks iki pat kapo duobės. Kai įsikinkai į vežimą, tampi tik darbinis arklys, – „nepamandravosi’’ žirgu ir per šventes.
O tiesiog – nekonkuruosi su tais, kurie aplink supirko žemes, turi nuovoką, kaip milijonus sau susižerti ir be didesnio vargo, – šiems prakaitu kakta nesrūva, kolūkio pirmininkais tėvai buvo.
Tebedirba ir taupo žemės artojai, – skruzdėlynu galima pavadinti šios dienos kaimo mažažemius. Negi jie šykštuoliai ir tik tiek nusipelnė savanorių vaikai?
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą