Prisiminimų turime kiekvienas,
Jie seka nuo mažų dienų,
Kaip skiepijo, sodino
Tėveliai obelis,
Rinkau tik obuolius nuo jų…
Ilgai jos vis gyvena, –
Tokia ir atmintis tėvų,
Šakos neparemtos pasviro,
Prie žemės žydi
Po klevu…
Vaikai – skiepai,
Žaliuoja prisikėlę,
Nuo vienos šakos pjauni,
Į kitą medį perkeli,
Paduodi obuolį vaikaičiui, –
Kokia net ir luoba skani…
Sodai – mūsų pražilę seneliai,
Dažnai sukumpę,
Vienas kitas – patvory,
O saldūs obuoliai ridena
Prisiminimus į ateitį, –
Nors rojui paskirti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą