Vyrui buvau gėle,
Žydėjau ir kvepėjau,
Puošdavausi su bet kuo,
Ką po ranka turėjau.
Nupirkdavo ir lako,
Plaukams – smeigtukų,
Net juodas garbanas turėjau,
Kai sirgdavo vaikai,
Į juos palinkusi žiūrėjau,
Greičiau pagydavo, –
Oi, kaip visus mylėjau…
Kai netekau brangiausio,
Panirau tarsi į komą
Ir puoštis ilgus metus nenorėjau,
Pražilo ir plaukai,
Net antakiai tapo balti,
Sielvartas ir ilgesys
Ir į namus atėjo…
Daug metų siela gijo,
Bet iki galo – ne,
Tiktai randai mažėjo…
Papūskite į juos,
Rudeninis vėjau, –
Mažiau skaudės, negu skaudėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą