Iki rudens vėlyvo
Žydi gėlės, –
Mažiems mažiau
Tereikia šilumos,
Saulės šviesos,
Kol neapdengia sniegas,
Dar skleidžia vasaros
Kvapus…
Mano gyvenimo jaunystė,
Kol su tavim kalbu,
Girdžiu tavo širdies garsus,
Tu – mano žiedas,
Tikiu – ne paskutinis,
Atgaiva mažų dienų,
Kada bėgiodavau po pievas,
Iki rudens vėlyvo
Kalbinau gėles,
Trumpėjančiu saulutės spinduliu
Rašiau ant lapų geltonuojančių
Savo žodžius, –
Po metų kelerių
Rašysi tu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą