Per trumpas žmogaus amžius,
Kad nuverstum kalnus,
Sutrumpini kelius
Nutiesdamas per upę tiltą,
Juo eina daugelis,
Eis tuo pačiu ir mažas,
Kartosis žingsnių aidas…
Per trumpa jaunystė, –
Kūrybą lemia meilė,
Nutiesiama jungtis,
Garbinama Amūro strėlė
Į kito žmogaus širdį...
Vienus ji prikelia,
Kitus pažeidžia,
Sparnuotas paukštis krenta,
Nutrūksta pirmos meilės
Prisiminimų aidas,
Žiūri į akis nekaltas,
Kaip Amūras, vaikas…
Per ilga senatvė, –
Veri vis atminties karolius
Ant šilkinio siūlo –
Jis plonas, greitai susidėvi,
Kažką pridurti – laiko neužtenka,
Girdi tik iš dangaus
Prisikėlimo aidą…
„Ar to pakanka?’’
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą