Mes – medeliai

 

Davė Dievas gėrį,

Esu obelėlė,

Rojuje buvojus,

Kieme apsistojus, –

Šalia – trys sūneliai,

Rankom susitvėrę…

Pirmas – ąžuolėlis

Ant kalnelio stovi,

Uosis – kietas medis –

Iriasi prieš srovę,

O trečias – berželis,

Balto – tyro veido,

Siūbuoja, linguoja,

Kiek tik jėgos leidžia…

Tris medžius sodinom

Su žaliu žilvičiu

Ir dažnai kartojom, –

Nebus vietos, skrisim,

Kur beribiai plotai,

Dar neužsodinti…

Saulutė šypsojosi,

Vėjelis mosavo,

Perkūnas grūmojo:

„Nepalik, kas sava.’’

Čia ir apsistojau.