Neturiu teptuko,
Kokį saulė turi,
Nupiešė ji žemėje
Ir savo paveikslą:
Žalumoje pievų
Ir miškų paunksnėje
Geltoni žiedeliai
Tviska, mirga, sunksta…
Neturiu nė saulės
Ir nė gulbės plunksnos, –
Parašau ant žemės,
Pakeliu į aukštį,
Nusiprausia žodis,
Nusibraukia purvas…
Pamerkiu į vazą,
Skaidrią, krištolinę,
Paskutinį žiedą,
Lapą ar gvazdiką
Iš rudens vainiko,
Geltoną, kaip saulė,
Debesėlį pilką…
Šaltas vėjo gūsis
Pirštus skaudžiai tvilko,
Sniego baltais klodais
Žemelę apvilko, –
Nupiešiu raudonai
Saulėtą paveikslą,
Viską, kas netilpo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą