Per kalnelius lipu
Į aukštą kalną, –
Nejaugi paskutinis,
Kurio nebe pasieksiu
Šiuo sunkiu metu,
Ruduo pavasarį nurašė,
Pasuko saulės taką
Atgalios…
Liūdnas mintis vėjas pagavo,
Užnešė per kalnelius,
Sustojo tik trumpam
Ant paties aukščiausio,
Palietė saulutės plaukus
Ir nusidažė rudeniu
Rausvu…
Tu nebijok pakilti,
Nesibijok ir kristi, –
Į kalną kopiančiam – slidu,
Paimk nors gurkšnį
Vėjo gūsio,
Kelis iš pasakų laimingus smeigtukus –
Įveiksi sunkumus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą