Nuo Šeškinės kalno

Tokia ramybė. Laikas gal sustojo,
Atskrido iš kažkur saulėtekio tyla,
Saulės aušra nudažo debesis raudoniu,
Virš miško skleidžiasi miglos skara...
Ir supratau,taip širdy gera,
Jeigu matau,kad puošiasi gamta.
Nebestovėsiu čia,tarpuvartėj prie skvero,
Išleisiu kojas ir svajas pirmyn -į gatveles.
Kai nuo kalvos į slėnį akys žvelgia,
Jų labirintuose parduotuvėlių iškabas,
Rėksmingas reklamas matau...
O naktį zyziančių mašinų spūstys ištuštėja,
Gal niekas nebeklauso bokšto laikrodžio ,,Din-dan"
Ir plaukiančių verpetų neskaičiuoja-
Į tolį skubančių vis neramia upe...
Gal laikas iš tiesų sustojo
Ramybės sapno apgaubtam mieste?
2008