Trumpam

Kalnų kriokliai ir krintantys upeliai
Nugludina balto granito
Lyg peilio ašmenys aštrias uolas ,
Tiktai tarpekliuose krūmokšniai ,
Spygliuotos tarsi piktos ,
Vis vėjų blaškomos ir skriaudžiamos gėlelės
Išleidžia ant akmens mažytes šakneles.
Koksai turėtų būt žmogus galingas,
Kad nugalėtų kalnus kūnu ir dvasia-
Tada ir slenka dienos ,nors lėtai,
Bet apskaičiuotos ir prasmingos,
Kad patyrimą perimtų nauja karta...
O,kokie skaidrūs tarsi krištolas
Mažyčiai ežerėliai,
Apaugę kur ne kur menkute žolele-
Iš nuostabos vis aikčioti tegali pakeleivis ,
Sustoti tik trumpam ,
Apakintas beribio dangaus mėlio...
Kad būtum savas,
Reikia čia užgimti ir užaugt.
2008