Kriokliai

Pagirdo slėnį, kalveles
Stačių kalnų kepurės baltos,
Lyg iš dangaus vis besileidžiantys kriokliai.
Su dundesiu atbėga vandenėlis šaltas
Ir atvėsina susimąsčiusį ,
Papuoštą pievomis, juodosios žemės veidą,
Kur ganosi palaidi, laisvi arkliai.
Gal kažkada žmogus toks laisvas buvo ,
Kol jo nesaugojo įstatymai, Dievai...
Iš prigimties bejėgiai gimdami
Net ir derlingoj žemėje - pražuvę ,
Nes vienas kitą girdime retai.
O, paklausyk, ką kalba paukščiai,
Kaip susišaukia į bandas elniai.
Jeigu ilgiau stovėtume kalnų pavėsy,
Tada suprastume, ką šniokščia net kriokliai.
2008