Šeimyniškėlių piliakalnis

Ant vienišų kalvų,
Skarotų eglių,kvepiančių pušų pavėsy,
Kur upeliukai-Varis,Piestupys,
Pavasarį patvinę, išgraužas iš lėto
Nuplukdo į Šventosios vandenis gilyn...
Prie pat Šeimyniškėlių piliakalnio
Tarsi šeimos nuo seno židiniu
Gal šeimynykščių pavadinto,
Tarsi iš debesų nukeltas miestas Anykščių.
Ir vasarą,ir žiemą žalias apklotas
Lyg savai akiai skirtas,
Tebežaliuoja ir dabar dar lankomas žmonių.
Iš pagirių,per pievas ir šilojus
Atsklinda vėjo nešamas
Žirgų žvengimas,šūksniai raitelių,
Išjojančių į kovą- ginti motinų ir seserų.
Nežinomi kapai kelius užstojo
Nuo įsibrovėlių klastingų ir piktų.
O gal ir dainos apie bėrąjį žirgelį,
Tymo balnelį,jauną bernužėlį
Dar tebesklinda iki šiol iš tų laikų?
Čia mano tėviškė-čia praminti takeliai
Ir mano ,man pažįstamų žmonių.
Todėl priglusta rankos prie jaunų pušelių-
Jų pokalbį apie gyvenimo upelį
Ir dabar girdžiu.
2008