Sprintas

Nematomais keliais atbėgo vėjas,
Pašiaušė medžių garbanas,
Subliuško apsisiautusi juoda skraiste
Su saule lenktyniaujanti naktis.
Kodėl šį vakarą užmigt ilgai neleido
Pakibusi danguj mėnulio pilnatis?
Vėl pievoje rasa vėjelis žemės veidą prausia
Ir smilgomis nušluosto jos akis-
Kaskart naujai stebiu tarsi nubudusi iš miego,
Kokia didinga mūsų žemės
Ir visos gyvybės paslaptis...
Tada didžiulis noras kuo ilgiau matyti,
Bėgioti amžių pėdomis,
Vėl atsibusti,kai saulutė žadina kas rytą
Skaidrias tarsi rasos lašai mintis...
O!Supratau-tada tik įdomu gyventi ,
Kada kasdien ruošiesi tarsi sprintui ,
Kai uždelsta akimirka ,
Ir tu- jau nuošaly.
2008