Aš – ne tas medelis,
Bet einu keleliu,
Kuriuo Eglė ėjo,
Susitiko žaltį
Ir jį apžavėjo…
Iš namų – takelis,
Pakelėje – smėlis,
Iki vandenyno – tiktai
Viena mylia,
Rūmai gintariniai,
Kuriuos man žadėjai…
Trys sūnūs užaugo,
O kur drebulėlė?
Palinkau į gelmę,
Širdis sudrebėjo,
O gal tai – tik lapas,
Kurį ten regėjau?
Laimė – vienas medis
Su daugel šakelių
Ir kiekviena saugo
Tūkstantį lapelių,
O aš – tiktai Eglė
Su skausmu širdelėje,
Ko man nežadėjai...
Oi, kaip sudtrebėjau.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą