Po tiek metų atrodo,
Kad tebedega karo laužai,
Televizijos bokštas apšviestas
Ne Naujų šviesomis,
Sproginėja ten kulkos,
Žūsta broliai ir sesės,
Gedi ne tiktai tėvai,
O visa Lietuva dūmais
Apsmilkusi…
Man šiandieną nešalta, –
Esu su visais,
Kurie trispalvę laiko,
Neatrodom prastai,
Jei pasaulio draugai mus palaiko.
Kasmet prisegu gėlę,
Mėlynakę laukų neužmirštuolę,
Kam atrodo kitaip –
Teisė rinktis
Raudonąją rožę...
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą