Nors viršūnę kerta,
Šaknys pasilieka,
Kai šakas genėja,
Liemenį atliepia.
Mūsų giria ūžė
Vėl naujai užgimus,
Kas kiek metų –
Lūžiai, vėl kita Tėvynė…
Laisvė – ne duotybė
Iš dangaus – į žemę, –
Ją visada gynė
Ir mūsų tėveliai.
Susiūbavęs medis
Ir vėl atsitiesia...
Pažiūrėk į girią,
Joje – šitiek medžių,
Kurie auga tiesūs.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą