Gyvybė – trapus paukštis,
Kartais ji būna,
Be plunksnų ir sparnų,
Bet gali bėgti
Nepakildama į aukštį,
Kaip medis – augti
Be šaknų…
Užgimęs vis eini į mirtį
Nežinomu keliu,
Nesupranti, kiek yra skirta
Metų, dienų ar valandų…
Pakyla paukštis,
Klykia, šaukia
Ieškodamas sau artimų,
Vėtra nubloškia
Į bedugnę klaikią,
Kam taip aukštai skridai,
Jei neturi jėgų…
Tu skrisk,
Kol aš einu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą