Už geležinės užtvaros,
Ant plikų medžių
Laukia pakabinti inkilai,
Primindami senovę,
Iš kur išskrido paukščiai
Su juodais švarkais,
Pasirišę juostas
Blizgančiais taškais,
Primenančiais povą, –
Dar – be uodegos,
Taip ir neišmokusio giedoti
Apie rojų...
Ant geležies strypų
Svetimus pasus užmovė,
Svajojo būti broliais,
Ariančiais ir švilpaujančiais
Apie visų gerovę.
Pribėgę juodą žemę
Rado, oi, ne šlovę, –
Kiti nešiojo blizgučius
Ir antpečius su žvaigždėmis,
Uodegomis povo,
Baltais marškiniais,
Švarkais – kaip molio,
Čiulbančiais vėl apie visų gerovę…
Iš vieno inkilo – du paukščiai,
O tokie nevienodi, –
Vienas renka kirminus
Ir džiaugiasi, kad pasisotino,
O kitas geria vyną
Iš paauksuotos taurės
Ir kelia tostą
Už būsimą gerovę,
Mažajam ir kelnes
Drobines numovęs…
Po smėliu – akmenėlis,
Žvirgždas su taškais
Iš Broliu Grimų pasakos,
Donelaičio būro nebaigtos giesmės,
Kalno, vis dar piešiamo
Čiurlionio...
Kurį tu pamilai,
Kuriuo didžiuosis pavasarį sugrįžęs
Margas čiulbuonėlis,
O gal povas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą