Verpiau
ir liną,
Vilną
ir pūkus,
Ant
prieverpstės pririšdavau,
O
geležiniu virbalu prismeigdavau,
Kas
nenuslystų...
Prie
kojų biro spaliai,
Kai
linus mindavau,
Perštėjo
ir tarpupirščiai,
Kai
klodavau linus ir keldavau,
Dabar
ir dirvos tos išnyko...
Gyvenimas
riedėjo rateliu,
Kitokios
prieverpstės gi būdavo,
Iš
klevo arba karklo,
Be
raštų įmantriu,
Niekas
ant sienos nekabindavo,
Nes
tiktai darbui tiko.
Drobių
raštas – menas,
Iš
jų ir dabar prieverpstės,
Tarsi
linai, išdygo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą