Aš – ne tas medelis,
Bet einu keleliu,
Kuriuo Eglė ėjo,
Susitiko žaltį
Ir jį apžavėjo…
Iš namų – takelis,
Pakelėje – smėlis,
Iki vandenyno – tiktai
Viena mylia,
Rūmai gintariniai,
Kuriuos man žadėjai…
Trys sūnūs užaugo,
O kur drebulėlė?
Palinkau į gelmę,
Širdis sudrebėjo,
O gal tai – tik lapas,
Kurį ten regėjau?
Laimė – vienas medis
Su daugel šakelių
Ir kiekviena saugo
Tūkstantį lapelių,
O aš – tiktai Eglė
Su skausmu širdelėje,
Ko man nežadėjai...
Oi, kaip sudtrebėjau.
Ona Baliukienė
Nebus daugiau kelionių
Toliau namų
Nei vasarą, nei žiemą,
Sniege – klampu,
O vasarą birus
Sustabdo smėlis…
Jaučiu, einu šlaitu
Lazdele pasirėmusi,
Užkliūva net ir mažas akmenėlis,
Nurieda vis į nuokalnę,
Pavyti nesuspėju…
Surinks akmenėlius vaikai,
Sudės, kaip aš sudėjau,
Po vieną žodį tars
Danguje ir Kūrėjui.
Ona Baliukienė
Baltas sniegelis –
Žiemos turtas,
Kai jo per daug ant medžių,
Papučia vėjelis
Ir giria pasipurto,
Krenta į žemę
Purūs gniužulai,
Brendi per pusnį
Ir pasijunti gerai.
Kas ta žiemą
Būtų be sniego,
Ant upių ledo,
Eglių, pušelių,
Kur slėptųsi pelėdos,
Nubalę kiškiai su juodom ausim...
Pavasaris – artyn,
Žiema nustos baugint.
Ona Baliukienė
Iki kol išliekame vaikais?
Iki pirmosios meilės,
O ji aplanko gan anksti,
Kai pašaukia gyvenimas
Pažinti laimę…
Tas jausmas lieka praeity,
O akys grįžta,
Lyg į dangų,
Kurį nušviečia spindulys,
Užliejantis tyru jausmu,–
Jo neiškeistume į nieką
Per gyvenimą keliaudamas.
Ona Baliukienė
Vaikai – antra jaunystė,
Vaikaičiai – tai senolių laimė,
Sutikta prie kryžkelės,
Imi už rankos ir jauti –
Iš jos gyvybė trykšta.
Vediesi takeliu ligi namų
Ir šnekučiuojiesi,
Du balandėliai tuokiasi,
Ligi pavasario – dar mėnuo,
O jie jau ruošiasi…
Vaikai – gyvenimo tąsa,
Vaikaičiai – mano laimė.
Ona Baliukienė
Nesakyk: „Labanakt’’,
Kol visos dainos
Dar nesudainuotos,
Kol danguje – žvaigždžių,
Kurios per naktį šviečia,
O daug širdžių
Viena prie kitos kviečia…
Nėra nakties,
Kol einame per žemę
Saulei šviečiant,
Surenkame jos spindulius
Ir artimą apšviečiame.
Nesakyk : „Sudie’’, –
Dar susitiksime ir danguje,
Gili duobė – tik akyse,
Vienintelis ir slenkstis,
Kurį jau peržengus,
Nebeiname žeme į priekį.
Ona Baliukienė
Su tavimi ir žiemą
Gaudau drugelius,
Dainuoju meilės dainą,
Skinu gėles pavasario,
Glaudžiu jas prie krūtinės
Ir susišildau…
Nenoriu būti vienadieniu drugeliu,
Gėle, kuri tik vienai dienai
Išsiskleidžia,
Daina, kuri prasideda
Ir lieka pamiršta,
Geriau jau būti aidu
Meilei.
Ona Baliukienė
Žiema, balta laume,
Atiduok man saulę,
Vidur žemės pievos
Prakirsiu pusiaudienį,
Nuleisiu į eketę
Poledinį diską,
Ištirpdysiu ledą,
Šaltį nuskandinsiu,
Paskelbsiu pavasarį.
Ledo pluta kiūžta,
Sniego pusnys slūgsta,
Saulė iš padangių
Paros ratą suka,
Paberia dar miltų,
Ir šalnos truputį
Su lietum sumaišius
Ištirpdo ledokšnius, –
Žiemos, kaip nebūta...
Medžių šaknys šyla,
Pumpurai suskyla,
Aviliuose bitės
Zirzimu prabyla.
Priglaudžiau prie medžio
Šiandien savo ausį,
Girdžiu, juda pelės
Ir barsukas prausiasi,
Naujai vadai ruošiasi
Kiškiai ilgaausiai...
Sėdžiu ir mojuoju
Ant ledynų krašto
Žemei motinėlei
Pirmais tulpių raštais.
Ona Baliukienė
Gaivu lauke,
Kaip ir pavasarį miške,
Kada atodrėkis ir tirpsta sniegas,
Šaltukas naktį atsigriebia
Ir skreba po kojomis
Plonas ledukas,
Į veidrodį pavirtęs.
Rytais sukiužta sapnas
Ir taip diena praeina,
Esi pats sau –
Tikriausias atvaizdas,
Ir sniego gniūžtę
Į save paleidi,
Kad kitas neaplenktų,
Brendi per baltą sniegą.
Ona Baliukienė
Dienoraštis –
Nepertraukiama gija,
Čia ir jausmai
Guli sustingę,
Plaukia pasroviui ir mintys,
Tarsi pavasarinės lytys,
Aplamdytos ir virpančios…
Kalbuosi eilėmis, –
Jos pačios sklinda,
Slysta per Šventosios ledą,
Properšose ir dainuoja,
Kieno širdis girdi…
Nusikeliu į praeitį,
Sugrįžtu į dabartį,
O ateitis – vaikams, –
Nebūsiu pranašu.
Ona Baliukienė
Ne kasdien būna linksma
Šaltu žiemos metu,
Kai tik žvirbliai ir zylės
Renka spurgų lukštus.
Daug dažniau – dienos niūrios,
Varnos suka ratu,
Iš balandžių pasiima
Surastus grūdelius…
Žemė viską dalina:
Ir vargus, ir džiaugsmus,
Iš dangaus vandenyno –
Ir diena, ir naktis…
Laukiu ryto, kaip džiaugsmo,
Kada saulė nušvis.
Ona Baliukienė
Kai tau – pavasaris,
Pražysti obelų žiedais,
Nesusimąstai, kad bus ruduo,
Paskui žiemos šarma
Ir būsi baltas baltas, –
Palieka akyse šviesa
Ir šypsena vaiko nekalto…
Per kryžkeles, per metų kaitą
Praėjęs sužinai,
Kas yra teisus,
O ką dangus nuteisia
Už visą amžiaus kainą;
Gudrus esi ir prieraišus,
Gudresnis net už prijaukintą
Juodą varną.
Ona Baliukienė
Sniege ant kauburių
Suspindi saulės žvaigždės,
Nepusto – taip ramu
Dauboje ir ežero pakrantėje,
Saulėlydis paskęsta
Į paklodę baltą,
Lyg motinos skarelėje…
Kalbu su dangumi,
Nusilenkiu ir žemei,
Einu gimtinės takeliu,
Kur pateka rytais
Saulelė…
Sausa žolė ir gėlės
Vėjui papūtus
Žvanga.
Ona Baliukienė
Laukiniam paukščiui
Neprireiks tavo namų,
Nors lesini ir myli,
Jis turi savo rūpesčius,
Susirenka ir trupinius,
Nutupia ant šakos
Ir tyli…
Jis mato daug toliau
Viršūnėje tupėdamas,
Ir stebi – pasitrauks,
Atauš ir pėdos...
Nelieskit ir manęs,
Kada klausausi,
Kaip sugirgžda sniegas.
Ona Baliukienė
Iš medžio tėtė
Drožė švilpukus,
Šachmatus, šaškes
Ir dėžutes bei lentą,
Sodino ir žiūrėjo,
Kaip jaunimas auga,
Ant medžio nutūpė
Mažas paukštelis
Ir švilpavo, oi, švilpė...
Kada pražydo medis,
Užsimezgė ir meilė, –
Keli paukšteliai skrido
Į aukštą dangų,
Švilpavimu pabudino ir saulę.
Iš brandaus medžio pjovė
Išilginę lentą,
Į šešias padalino
Ir vėl grąžino žemei,
Kaip ir buvo lemta.
Ona Baliukienė
Nors viršūnę kerta,
Šaknys pasilieka,
Kai šakas genėja,
Liemenį atliepia.
Mūsų giria ūžė
Vėl naujai užgimus,
Kas kiek metų –
Lūžiai, vėl kita Tėvynė…
Laisvė – ne duotybė
Iš dangaus – į žemę, –
Ją visada gynė
Ir mūsų tėveliai.
Susiūbavęs medis
Ir vėl atsitiesia...
Pažiūrėk į girią,
Joje – šitiek medžių,
Kurie auga tiesūs.
Ona Baliukienė
Mylėkit, vyrai moterį,
Kaip apdainavo ją Homeras,
Vergilijus, Šekspyras,
Mūsų sodžių dainiai…
Dainuokit, žmonės,
Apie Motiną kūrėją
„Giesmių Giesmėje,’’
Mokėkite jai nusilenkti,
Apkabinti ir per liemenį,
Kad kibirkštis uždegtų laužą,
Būtume visi kūrėjai…
Nupieškim moterį – tik tokią,
Kokią piešė bažnyčių freskose
Ir genijai.
Ona Baliukienė
Pripustė, prisnigo
Žiema visą kiemą,
Senukai klampoja,
Vaikeliai kvatoja,
Garbina žiemą…
Kas gniūžtę suspaudžia,
Kas senį nulipdo,
Paberia paukščiui,
Morka pavaišina…
Nubėgau į kiemą
Pusnių pažiūrėti –
Pavargo net kojos,
Nėra kur prisėsti…
Ant suolelių – pusnys,
Tas pats – ant medelių,
Stogas neatlaikė –
Babakšt ant senelio…
Dėkodama dangui
Su savimi susitaikiau,
Vėjau, vėjeli,
Nepūsk daugiau šalčio.
Ona Baliukienė
Tave girdžiu,
Kaip širdžių šauksmą
Aukščiau dangaus
Gražiausių šviesulių, –
Palaima – džiaugsmas,
Kurį ir žemėje regiu…
Tamsa prišaukia šviesą,
Angelo sparnais apsigaubiu
Ir saugau sielos šviesą, –
Be jos būtų sunku…
Ona Baliukienė
Mokytojau,
Tavo diena prasideda,
Kai ryte saulė švinta,
Pakyla akys nuo sąsiuvinių,
Išmargintų tamsiu raštu, –
Žiema – ilga,
Ilgesnė ir už sprindį,
Kuriuo matuodavo seniai…
Mokiny,
Tai tavo pareiga išmokti uoliai,
Ką sako mokytojas prie lentos,
Vaikščiodamas tarp suolų,
Jis ir paglosto galvą, ir sušildo
Geru, švelniu žodžiu…
Tėveli, mama,
Jūs saugokite vaiko širdį,
Kad ji vis atsilieptų,
Ką ir Tu sakei:
„Myliu.’’
Ona Baliukienė
Kasdien turiu neatidėliotinų darbų, –
Praeis ir užsimiršiu,
Nutirps, kaip sniegas,
Šarma nuo langų
Ir tulpių raštas baltas…
Ant eglės spyglio
Snaigę džiovinu,
Žiūriu, kaip ji ištirpo,
Pavirto ašaros lašu,
Palaistė žolės daigą...
Kas buvo lengva praeity,
Dabar jau sunkiai sunku.
Ona Baliukienė
Mes – ne tik Europos vidury,
Mūsų pėdos žymios
Visame pasaulyje, –
Kiek parašytų knygų,
Išradimų, muzikos
Iš mūs padangės skamba…
Mes – dideli būry,
Kaip žvaigždės danguje,
Pagal jų žemėlapį keliaujame,
Atrandame ir kalnų viršukalnėse vietas,
Savo vėliavėlę ten įsmeigiame…
Mūsų daug daugiau taikių žmonių,
Negu mes patys manome.
Ona Baliukienė
Paglostyk mano plaukus,
Pakedenk ir pasidžiauk
Jų sruogų vilnimis,
Jau ryto saulė apšvietė,
Šią naktį prisimink…
Paleisk ir sušukuok
Man garbanas, –
Jos juodos, kaip naktis,
Baltos dienos atokaitoje
Jaunystę prisimink…
Su vėju vakar šokome,
Žiūrėjai į akis,
Tiek buvo saldaus juoko,
Vasarą prisimink.
Ona Baliukienė
Žmogaus prigimtis
Jau linkusi prieštarauti,
Kol pats suranda kelią,
Ne viena diena praeis...
Jauno mintis – tėvus praaugti,
Kai tampa tėvu,
Eina ta pačia vaga,
Nors mano,
Kasasi giliai…
Prabėga daugel metų,
Užgimsta Mocartas
Ir girdisi nauji garsai,
Keliavo Servantesas per gimtinę,
Malūno sukasi
Lig šiol sparnai…
Žmogaus prigimtis – pasiekti dangų,
O saulė šviečia amžinai
Čia pat – nereikia nieko gaudyti,
Tik piešk, rašyk, dainuok
Savo vardu,
Kuriuo gimei.
Ona Baliukienė
Nežinau nuo ko pradėti
Naujai kelią eiti,
Kai jis baigiasi
Jau ties aukšta kalva, -
Lietuva + kryžius,
Pagarba…
Pamiškėje žydi melsvai viržiai,
Renka bitės medų,
Teka iš beržų,
Klevų sula...
Eisiu – pinsiu vainikus
Ir girdysiu Tave,
Tuo pačiu – save…
Usnių žiedelius nuskinsiu,
Švelnūs ir melsvi,
Duria tik sena,
Kai luoba stora...
Jauni nekalti –
Saugo tik save,
Parašiutais virtę kils į rūką,
Aplipdys kalvas…
Nežinau, kuo baigsiu,
Gal būsiu sraige?
Už geležinės užtvaros,
Ant plikų medžių
Laukia pakabinti inkilai,
Primindami senovę,
Iš kur išskrido paukščiai
Su juodais švarkais,
Pasirišę juostas
Blizgančiais taškais,
Primenančiais povą, –
Dar – be uodegos,
Taip ir neišmokusio giedoti
Apie rojų...
Ant geležies strypų
Svetimus pasus užmovė,
Svajojo būti broliais,
Ariančiais ir švilpaujančiais
Apie visų gerovę.
Pribėgę juodą žemę
Rado, oi, ne šlovę, –
Kiti nešiojo blizgučius
Ir antpečius su žvaigždėmis,
Uodegomis povo,
Baltais marškiniais,
Švarkais – kaip molio,
Čiulbančiais vėl apie visų gerovę…
Iš vieno inkilo – du paukščiai,
O tokie nevienodi, –
Vienas renka kirminus
Ir džiaugiasi, kad pasisotino,
O kitas geria vyną
Iš paauksuotos taurės
Ir kelia tostą
Už būsimą gerovę,
Mažajam ir kelnes
Drobines numovęs…
Po smėliu – akmenėlis,
Žvirgždas su taškais
Iš Broliu Grimų pasakos,
Donelaičio būro nebaigtos giesmės,
Kalno, vis dar piešiamo
Čiurlionio...
Kurį tu pamilai,
Kuriuo didžiuosis pavasarį sugrįžęs
Margas čiulbuonėlis,
O gal povas?
Eini per pievą
Po pirmų šalnų –
Ledokšniai treška,
Senos žolės stiebeliai nulenkti,
Nukritę lapai mena
Ir motulės raštą,
Apšalusiam lange –
Vaikystės žiburys…
Baltas lapas,
O jame – saulutės ratas,
Bėga į vakarą,
Pasilenki ir skrebeni,
Girdisi melodija :
Birbynė šneka
Su manimi ir tavimi…
Kūnas ir siela –
Neatskiriama vienybė,
Kaip žemė ir dangus,
Tą jau suprato
Ir prieš mūsų erą,
Kai garbino dievus.
Nepamaitinsi kūno,
Žus ir siela, –
Joje kūrybos kibirkštis,
Atnešta iš Prometėjaus,
Nedegsi laužo
Ir užges ugnis.
Gimę per karą
Iš arčiau prisimena,
Kaip degė trobos,
Pavergė ir sielas,
Šie atgarsiai rusena
Su mumis,
Kas kelia kumštį,
Kiti ieško kuokų,
Kad kaltintų kaimyną
Dėl savo nerangumo,
Siekia prikalti vinimis.
💑
Šalta ugnis – išblėsęs jausmas,
Uždegsi antrą kartą,
Švies, bet neuždegs vilties,
Kad bus šviesiau,
Tamsoje susikursi
Jaunystės laužą, –
Jis nebespindės…
Šalta ugnis – senatvės bučinys,
Kai žvakė nepakils iki žvaigždės,
Apgausi tik save
Ir mylimą įžeisi,
Neliks nė laužo,
Nė ugnies.
Viskam yra laikas –
Rudeniop aprišti medelius,
Kad žievė tvirtėtų,
Sukrautų žiedus…
Sausį leisti pailsėti,
O apdengs šaknis
Baltas sniego pūkas,
Nepasieks žvėris…
Man atėjo laikas –
Sėti ir gėrėtis,
Kaip atgijo žodis
Visom spalvomis.
Gera mažam, –
Mama ir tėtis pakelia,
Parodo saulę;
Gera jaunam, –
Klajoja po pasaulį…
Gera ir man, –
Esu močiutė,
Matau žemę,
Dangaus pašvaistę vakare,
Patekančią saulę…
Gera ir tau, –
Visas gyvenimas –
Gražus pasaulis.
Kodėl taip jaučiasi
Žmogus sutrikęs,
Kai kryžkelė jau įveikta,
Sunkumai nugalėti,
Bado nebėra?
O kiek buvo jėgų įdėta:
Ugnelės degė languose
Ir laužo ugnį uždegė,
Ji ir dabar vis šviečia
Mano širdyje.
Kodėl sunku tylėti,
Kai žodis veržia lūpas,
Pašaukime drauge:
„Sunkumai nugalėti,
Bado nebėra!’’
Kodėl žmogus žiūri į dangų
Ir dažnai pavydi paukščiui?
Mes esame visur,
Daug stipresni nei paukštis,
Tik neužstokime dangaus,
Kur skrenda laisvas
Paukštis…
Po tiek metų atrodo,
Kad tebedega karo laužai,
Televizijos bokštas apšviestas
Ne Naujų šviesomis,
Sproginėja ten kulkos,
Žūsta broliai ir sesės,
Gedi ne tiktai tėvai,
O visa Lietuva dūmais
Apsmilkusi…
Man šiandieną nešalta, –
Esu su visais,
Kurie trispalvę laiko,
Neatrodom prastai,
Jei pasaulio draugai mus palaiko.
Kasmet prisegu gėlę,
Mėlynakę laukų neužmirštuolę,
Kam atrodo kitaip –
Teisė rinktis
Raudonąją rožę...
Ona Baliukienė
Vienam ir šalta,
Žemėje – nejauku,
Pabūk, nors savo buvimu,
Bus dviese šilta ir jauku,
Pripildysime sielas
Juoku ir žvilgsniu,
Trumpu ir bučiniu,
Labai karštu…
Kur tik eini, akimis seku,
Tu – mėnuo,
Saulė aš esu,
Pabūkim danguje vieni
Tarp tūkstančių žvaigždžių.
Nepasiduok savo krašte,
Rudens vėjelis kužda
Man į ausį, –
Nėra čia bėgių,
Tunelių metro,
Kur nakčiai žiemą
Prisiglausi…
Oi, gaudysiu snaiges,
Su jomis ir pasiausiu,
Savam kieme
Nebūsiu prašalaitis,
Sugausiu žvaigždę
Ir pasidabinsiu,
Į rudens purvą veidu
Nepanirsiu.
Bjaurastis atsiranda,
Prilimpa ir lieka,
Ji tarsi iš nieko, –
Neturi ir vardo,
Bendra visam sviete…
Su ja dainiai kovojo,
Su muzika vijo,
Vanta vanojo,
Vis tiek neatbaidė…
Prilimpa ir žodis,
Ant lapo palieka,
Bjaurastis išbujoja,
Jei tyli poetas.
Kada nebereikės trispalvės
Juodu kaspinu aprišti,
Stovės prie jos užaugusi
Nauja karta,
O sausio įvykiai bylos,
Kaip keliasi iš naujo
Gražuolė jaunystė,
Mūsų Lietuva.
Manęs nebus, nebus tavęs,
Gyvų ir liudininkų nebus likę,
O juodas kaspinas –
Po žeme,
Pakels jauni iš naujo
Sausį trispalvę,
Žaliuos pušų giria
Geltoname dangaus fone,
Raudonu siūlu atausta.
Ar pildosi mano svajonė
Kaime ir mieste?
Neapsirikime galvodami
Apie svečias šalis,
Kad ten – svajonių kraštas,
Savaime noksta vaisiai,
Rojaus paukščiai šneka…
Kur neįkėlei kojos,
Širdimi nepabuvai –
Visur laimingas takas,
Visur tas pats –
Tik savas srūva prakaitas:
Pasiekia ir liga,
Niekas ir niekur nesiilsi
Ir ant patalo…
Geriau įsiklausau dažnai,
Ką mūsų žvirblis pataria.
