Kiek save prisimenu, tėvai buvo šalia: mama dirbo ir namuose, ir laukuose, tik skirtingus darbus – pagal jėgas. Žiūrėjau ir stebėjau ne tik jos rankas, bet išmintingus žodžius girdėjau, kaip dosniai atsilygina žemė, kokios buvo ir klaidos iš nežinojimo jos dėsnių.
Tėtis mokėjo visus ūkio ir namų darbus. Abu tėvai jau buvo senstelėję, todėl stengėsi perduoti vaikams, ką patys buvo patikrinę gyvendami ir žemę mylėdami.
Tėtis visada arė arkliu ir ragino jį žodžiu, bet turėjo ir botagą. Kaip dabar matau, kad nebuvo kada ir kaip juo užsimoti, nes arklys susijaudinęs šoktų ir plūgo nesuvaldytų, vaga išeitų kreiva. Botagas vilkosi per nesuartą dirvą, kliuvo už grumstų...Kodėl jo reikėjo, negaliu ir šiandien atsakyti.
Išmokau arti, visus darbus, kuriuos mokėjo mama ir tėtis ir be botago, mokėčiau ir dabar jį nuvyti, bet neturiu linų, o ir dirvos. Botagas – tik įvaizdis iš tų laikų.
Bėkite raidės ir neparagintos į vagą, kurios nėra ir žymės.
Ačiū tėveliams, kad turiu šiuos prisiminimus.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą