Nedaug tereikia žmogui –
Tik stogo virš galvos,
Kad nenupūstų vėjas,
Šventadienį – dainos,
Maldos rytais ir vakarais
Už mirusius ir tuos,
Kurie arti – šalia
Ar mintyse, tarsi šešėliai…
Nedaug kažko turiu,
Bet nedaug ir tereikia, –
Viską į posmelius sudėjau,
Paleidau per pasaulį,
Tegu skaito: verkia, gėrisi…
Čia ir mano laimė,
Kartais ir gėla,
Praradimais apkaišyta,
Niekas už mane to ir nepragyvens,
Ir niekas nesukaups
Tiek nerimo ir džiaugsmo,
Dar neaprašyto…
Dėkoju ir savo vaikams,
Kad pratęsta mūs giminė,
Džiaugsme, varge drauge suaugę,
Kai man suskausta
Ir jiems skauda,
Kai šypsomės, nušvinta saulė, –
Taip ir gyvename.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą