Spalvoto kelio pakrašty –
Žemuogių pievelė,
O miško vidury –
Mėlynės, gervuogės,
Nužydėjo samanos
Ir pataisai sporas birena…
Per daugel metų
Niekas nepasikeitė,
Kas gimė, tas gyvena,
Renka ir uogas,
Puošia darželius,
Bijo nepriteklių ir karo…
Kas buvo, tas ir liks godus,
Perlips per kitų galvas –
Bus gudrus,
Duos kirviui peno…
Negi kitoks mūsų žirgelis?
Didžiausia laimė – gyvenime
Džiaugsmą patirti,
Ir kitam įkvėpti,
Drauge eiti, kilti…
Dalintis viena laimės minute,
Pratęsti gyvasties sekundę,
Apeiti kietus akmenis,
Neįsileisti jų į širdį…
Paklausti artimo,
Ar jis tave dar girdi,
Gražiausias siekis – meiles dainą
Vakarop išgirsti,
Didžiausias gėris – skolą atiduoti,
Nors prieš mirtį.
Prasideda nauja diena,
Naujai pavasaris pražysta,
Kada užuodi vakarais
Šermukšnio kvapą –
Baltą blyksnį…
Alsuoja vakaro vėsa,
Netraukia į namus sugrįžti,
Saulutė slepiasi lyg susigėdusi,
Pamačiusi mėnulio šypsnį.
Apsigaubiu rūko skara
Ir laukiu, kaip jaunystėje,
Lakštingalos giesmės,
Varnėno švilptelėjimo.
Klausausi iki išnaktų,
O žvaigždės ima blykšti,
Nutvilko nuojauta jauki –
Jau rytas.
Gėlės tol žydi,
Kol šalnos nepaliečia,
Pirštai negrabūs
Nereškia žiedų, –
Einu pro šalį
Akimis paglostau
Ir nusišypsau lig ausų…
Medžiai – žali žali,
Kol vasara gražuolė
Sukasi ratu,
Vėjas šakose dainuoja,
Nusineša tik rudenį
Pageltusius lapus…
Einu, renku spalvotus,
Pridedu prie kasų, –
Tokia graži pasijuntu,
Lyg nuotaka pavėluotai
Sulaukusi piršlių…
Alsiai banguoja upė,
Kol ledo gniaužtai atviri,
Srovė mintis nuplukdo
Toli toli toli, –
Kur tu šiandieną gyveni…
Einu ir dangumi gėriuosi,
Kol nėra debesų,
Iš darželių palangėse
Paliktas gėles žydėti
Iki pat rudens nešu,
Pusbalsiu maldą kalbu,
Kad atsimintum tėviškę,
Kur aš gyvenu.
Nors vieną medį
Pasodini kieme
Ir privilioji paukštį, –
Nurenka kenksmingus vabalus
Nuo naujo daigo,
Giesme pažadina
Pavasario jausmus
Ir man, ir tau –
Taip primena namus
Drugeliui kiekvienam…
Nors vieną gėlę
Palangėje pasėji
Ir privilioji bitę, kamanes, –
Dūzgia ir dirba
Visą dieną,
Prikviečia šeimininkei draugą
Į svečius…
Nors vieną žiedą
Nuskini priėjęs,
Pastatai ant stalo vazą,
Sklidiną vandens, –
Atsigeria ir gėlės,
Prisipildo kambarys ir meilės,
Kaip ir šią malonią dieną,
Linkėjimų gerų – sveikatos atsikėlus,
Laimės ir iš auksinio,
Vis pasikartojančio, rudens.
Ona Baliukienė
Metai kalendoriaus –
Su dvylika lapų,
Kuriuose marguoja
Iškilmingos datos,
Pabraukti gimtadieniai,
Artimųjų ir draugų...
Poilsio dienas žymiu raudonai, –
Kepurėm jurginų
Taip kiekvieną vasarą, –
Paprastas – geltonai,
Tarsi rudens varpas,
Kviečiantis prie stalo
Salstelėjęs kvapas
Nuimtų javų…
Numeruoju mėnesius,
Niekada nebūna atgalinių datų, –
Vos diena praeina,
Atskuba kita,
Suskamba varpelis rugsėjo pirmosios,
Mokytojus sveikinu
Vėl su jų švente...
Paskaičiuoju vis į priekį
Besisukančias valandas,
Trumpesnes jaučiu ir minutes, –
Nebebus gražesnio meto
Už pirmąsias bąlančias šalnas…
Šildantis pietų vėjeli,
Mylima saulute,
Mano geras drauge,
Būkit kalendoriuje
Per visas dienas.
Ona Baliukienė
