Šuo – prie žmogaus,
Katinas – prie vietos,
Žvirblis – prie gūžtos palėpėje,
Arklys – prie to,
Kas pirmas pažaboja,
Žmogus svajoja apie rojų,
O ten nebuvo,
Tik įsivaizduoja…
Pripratome prie gero,
Pamiršome bėdas ir karą,
Nebijome ligų ir maro,
O kai kas
Dar akmens amžiuje gyvena, –
Nereikia vaistų, daktarų,
Mokytų žmonių, mokyklų,
Prisiriša prie būrio avinų,
Kurie manipuliuoja amžiais,
Viena daro, kita kalba, klykia:
„Geriau numirsiu, priešinsiu’’…
Sakysite, ironija – ne vietoje,
Savaime suktųsi planetos,
O danguje jau – ne chaosas,
Kiekvienas daiktas traukia,
Sukasi iš inercijos,
Subirtų ir išsisklaidytų, –
Visatoje – daug vietos,
Galybė ir nežinomybė
Neįminta dar lieka,
Todėl kūrėju tikime...
Žmogus prie gimtos žemės,
Ne prie arklo prisirišęs,
Į gėrį rankas tiesiame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą