Šalia senųjų obelų
Naujas sodiname,
Kad šios vis pasisemtų
Ir naujų jėgų,
O jaunos pažiūrėtų
Į senųjų randus
Ir pasimokytų iš jų…
Dažnai išlūžta obelys,
Po sodą išsisklaido,
Betgi ir siaučiant rudens vėtroms,
Derėdamos nemėto,
Kur pakliūva, savo obuolių, –
Visi jie krenta prie šaknų.
Jauną daigą verta vis aptverti,
Ir pažymėti kaspinu rausvu, –
Pati gyvybė – šventė,
Pavirstanti pavasarį žiedais,
Nauju vaisiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą