Padėsiu atsitiesti beržui, –
Gyvybė galingesnė
Ir už audrą,
Drauge užaugsime,
Tėvų sodelyje ir obelį
Žiedais papuošiu,
O nuo senų laikų
Vėjas vis gaudžia,
Bet visų nenulaužia…
Išlieka stiprūs ąžuolai,
Eglė motina iš pasakos ateina,
Atsiveda ir sūnus,
Dukrą verkiančią,
Kad rykštėm nuplakta
Išdavė tėvą Žilviną…
Padėsiu diemedžio šakelę
Prie kapo J. Biliūnui,
„Laimės žiburį’’ uždegsiu
Juozapotos akimis apžvelgsiu
Mėlyną pajūrį:
„Kiek ponų, kokie visi gražūs’’...
Atsidūstu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą