Daug paukščių, skrendančių
Ilgoms kelionėms,
Sugrįžtančių į tėviškę
Krauti lizdų,
Auginančių vaikus
Iš dangaus malonės,
Nesiskundžiančių dėl savo
Ir nepriteklių, vargų…
Būti baltu paukščiu –
Didelė svajonė,
Kada pragyveni ilgus metus
Ir sulinksti senatvėje,
Kaip nendrė ežere,
Iš kurių ir susuka gulbės lizdus,
Pabąli vienodai,
Kai vis mąstai ir dirbi
Dėl savo vaikų…
Toliau gegutė užkukuoja,
Skaičiuoja metelius,
„Duok Dieve, – pagalvoji, –
Taip dar gyventi
Ir žiūrėt į dangų ežere,
Pasisveikinti su baltais paukščiais,
Nors vienus metus.’’
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą