Kaip gali sodų nemylėti,
Kai jie pavasarį pražysta,
Nors jie – ne tavo,
Nesodino tėtis,
Surinksiu obuolius į prijuostę,
Kietai mazgu surišiu…
Kaip obelų žydėjimas
Galėtų pro akis praslysti,
Kai dar meni vaikystę,
Knygas prie lango
Ir nuostabią draugystę…
Mes – vienas obuolys,
Tiktai dvi skiltys,
Žiūriu į žemę,
Kaip suskamba ir dūžta,
Pirma – žiedeliai,
Paskui ir obuoliai nukritę…
Ką toliau sakyti?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą