Ką darome su savimi,
Kai bijom savo veido,
Bėgame nuo skurdo,
Nuo baisių ligų,
Apsisukam į veidrodį – pasenome,
Gyvenimas prabėgo be aistrų.
Stiklo pilyje negyvename,
Mums reikia artimo akių,
Kai skauda, kad paguostų,
Pasveikintų pasveikusį,
Pakalbintų geru žodžiu.
Ką darome su savimi,
Kai į vienatvę bėgame,
Kas ties vaikams į ateitį kelius,
Kas gi be mūsų pasodins medelį,
Kad jis žydėtų,
Bitės neštų medų į namus?
Vienintelis išliko legenda
Tik mokytojas Diogenas, –
Jis mokė daugelį,
Bet buvo ir stiprus
Ir niekada nebuvo vienas:
Karalius lenkėsi ir klausinėjo,
Kas gi bus…
O yra, kas ir buvo,
Bus, kas vakar buvo,
Tiktai kitu pavidalu
Net ir po mūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą