Man kas dieną – sekmadienis baltas,
Kol mes dviese, abiem būna šilta,
Dar prie atviro lango, lyg pasakoj,
Ir prie durų, kai vėjas jas virpina…
Man kasmet vis gražesnis pavasaris,
Žibute pasidžiaugti dar lemta,
Ant kalnelio berželis, kol šlamantis,
Prie upelio ieva, baltai spindinti…
Man toks artimas takas į atmintį,
Plūktoj asloje saulė ištirpusi,
Kuriu krosnį iš geltono jos atšvaito,
Kad vaikai tik dangaus nepamirštų…
Kartais nugelia skaudžiai ir panages,
Kai skaičiuoju metus sau ant smilkinio,
Matau tėtį, dirvoną dar ariantį,
Siūlas mamai dainuoja tarp pirštų...
Šiandien vėl man – gražiausias sekmadienis,
Trys medeliai siūbuoja ir linksmina,
Supa eglė vaikus, saulėj degančius,
Barsto sėklas į žemė įmirkusią.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą