Nebūna nė dienos,
Kad kažkur nesiaustų vėtros,
Nebūna ir nakties,
Kad žvaigždės nespindėtų,
Nebūna ryto,
Kad kažkam neskaudėtų,
Kai karo dūmai
Graužia akis ir pelenus
Po laukus vėtros mėto,
Kad ir laikaisi nuošaliai,
Vis tiek tave pasiekia…
Nėra ir žemėje šalies,
Kurios vaikai neturi patirties,
Kaip reikia tėviškę mylėti,
Gyvybę saugoti ir su malda,
Tėvų ir prosenelių atminties giesme,
Kad keltųsi iš juodos žemės
Žuvusių balsai
Ir perspėtų…
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą